Atgimstančios sienos

„Svarbiausias tikslas, kuriam gali tarnauti menas, yra padėti žmonėms geriau suprasti ir labiau mylėti gyvenimą.“ (R. Kentas)

Muzika savo garsais, šokis savo judesiu, teatras savo išraiška atgaivina sielą. Sužadinti jausmus gali ir piešiniai ant niūrių miesto sienų, vadinami graffiti. Šie unikalūs, daug pastangų pareikalavę piešiniai, sukelia daug emocijų ir minčių, verčia didžiuotis, džiaugtis žmonėmis, kurie tiek daug daro dėl jaukesnės ir draugiškesnės aplinkos.

Šiais metais, rudenį, Vilkaviškio miestas pasidabino spalvingu ir kūrybingu graffiti piešiniu ant policijos komisariato garažo sienos. Šio projekto vadovė – buvusi Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos mokinė Audronė Rutkauskaitė.

Audronė mums su mielu noru papasakojo apie tai, kaip jai kilo ši idėja:

„Pirmoji idėja po truputį pribrendo per beveik 10 metų. Po mokyklos baigimo išvykau gyventi į UK. Kartais grįždama į Vilkaviškį ir susitikusi su savo mokyklos laikų geriausia drauge, važiuodavome pažiūrėti, kaip laikosi mūsų Vytauto gatvėje, prie statybinių medžiagų parduotuvės „Senukai“, pieštas grafitis. Jį darėme dar kartu besimokindamos Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje. Bėgant metams, buvo gaila matyti, kaip jis blunka, byra… O daugiau tokių piešinių po atviru dangumi Vilkaviškyje ir nebuvo.

Po šiuo projektu slepiasi ir šiek tiek įdomios filosofijos. Anglijoje vienas mano dėstytojas išmokė ir įtikino, kaip gerai yra „feilinti“. Su dėstytoju netgi sukūrėme projektą “The Place of Glorious Failure“, apie kurį yra sukurtas ir „Youtube“ platformoje patalpintas video. Be tokių žinių ir patirties vargu, ar būčiau visa tai padarius. Reikėjo pradėti viską nuo nulio, nebijoti daug skambinti, klausti ir daryti. Kartais tai duoda neįkainojamą patirtį, o dažnai ir puikų rezultatą. Taip išėjo ir su šiuo projektu ir nauju piešiniu Vilkaviškyje po atviru dangumi.

Taigi 2020 metais grįžusi į Lietuvą nusprendžiau pasidomėti, ar būtų galima mūsų idėją – mokyklos laikais pieštą sieną – atgaivinti. Mano domėjimasis žingsnis po žingsnio, skambuti po skambučio privedė prie to, kad nusprendžiau pabandyti sukurti jaunimo projektą. Ir tai pavyko.“

Tačiau nyki policijos komisariato garažo siena – ne pirmoji vieta, ant kurios buvo planuota piešti:

„Vis dėlto dėl skirtingų aplinkybių piešinio vieta keitėsi. Pirmosios sienos būklė buvo per prasta, kad galėtume ją atgaivinti, antroji siena, pasirodo, įtraukta į kultūros paveldą… Tad galų gale, ieškodama niūrios sienos, radau puikią sieną šalia naujojo tako, rengiamo Vilkaviškyje. Visuomet norisi piešti ant niūrios sienos, nes tada pasikeičia visa erdvė aplink ją, ji tampa malonesnė, saugesnė praeiviams. Todėl projektą pavadinau „Atgimstančios sienos“.“

Prie Audronės projekto prisidėjo ir mūsų mokyklos bendruomenės nariai:

„Su Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos dailės mokytoja Reda Viktažentiene ir anglų kalbos mokytoja Andžela Grikietiene palaikiau ryšius ir po mokyklos baigimo, kadangi jos man davė be galo daug man dar būnant mokinei. Taigi kilus sienos piešimo idėjai man vėl prireikė abiejų mokytojų pagalbos ir palaikymo, o aš buvau tikra, kad galiu į jas kreiptis. Savanores pakvietė sudalyvauti būtent jos.“

Vadovė apie savo projektą, jo vykdymą ir procesą atsiliepia su džiaugsmu ir gerais prisiminimais:

„Manau, kuruodama komandinį darbą, natūraliai tai dariau per išmoktą „feilinimo“ filosofiją, stengiausi paskatinti piešti ir nebijoti klysti, nupiešti „blogai“, nes visada galime tai ištaisyti. Dėl to auga mūsų drąsa bei patirtis. Visas smagumas ir yra tame, kad po tais gėlių lapais ir kitais piešimo motyvais slypi pamokos „feilai“ ir atradimai, kadangi ne vieną kartą iš naujo piešėme ir keitėme tai, kas mums nepatiko ar nepavyko. Per tokią praktiką visos išmokome ir naujų graffiti piešimo technikų, tobulinome savo komandinio darbo, komunikavimo įgūdžius.“

Gimnazijos mokinėms, prisidėjusioms prie projekto įgyvendinimo, dalyvavimas paliko be galo daug įspūdžių ir neužmirštamų akimirkų:

„Man labai patiko dirbti, buvo linksma ir jauku, kadangi visi žmonės sukasi toje pačioje meno srityje. Visada būdavo apie ką pakalbėti, vienas kitam galėjo patarti, pakritikuoti. Prisidėjau prie šios idėjos, nes norisi palikti bent dalelę savęs vietoje, kurią matys visi ir kurią aš pati vėliau galėsiu aplankyti bei pasidžiaugti.“ (Miglė Pakarskaitė IVD)

„Lankydama kitus Lietuvos miestus, visada grožiuosi graffiti papuoštomis sienomis. Dailės mokytojai Redai pasakius apie šį projektą, iš karto sutikau prisidėti. Tai buvo puiki patirtis. Ne tik gerai praleidau laiką su šauniu kolektyvu, tačiau ir išmokau naudoti naujomis priemonėmis. Taip pat nudžiugino praeivių dėmesys ir palaikymas. Dabar praeinant visada smagu pamatyti ir sieną Vilkaviškyje, prikeltą naujam gyvenimui, kuri, tikiuosi, dar ilgai džiugins praeivius…“ (Brigita Bulotaitė IIIA)

„Niekuomet nebuvau bandžiusi piešimo ant sienos, todėl, vos sužinojusi apie šį projektą, nusprendžiau prie jo prisijungti. Įprastą popieriaus lapą, pieštukus pakeitė sienos paviršius ir aerozoliniai dažai, o su vadovės Audronės Rutkauskaitės pagalba susipažinau su dar nebandytomis technikomis. Drauge su kitomis savanorėmis dirbome išvien, jei reikėdavo, viena kitai patardavome, padėdavome. Dėl to piešinys tapo mūsų bendru kūriniu, kurio rezultatas nustebino ne tik mus. Džiaugiuosi galėjusi prisidėti prie šio projekto įgyvendinimo.“ (Gustina Maksvytytė IVB)

Tačiau šis projektas dar nėra užbaigtas iki galo. Audronė Rutkauskienė tikisi, kad pavasarį galės pratęsti piešimą ir atgaivinti likusią sienos dalį.

O belaukiant pavasario ir dar gražesnės, spalvingesmės sienos, kviečiame visus apžiūrėti bei pasigrožėti šių nuostabių menininkių darbu!

Eglė Adomavičiūtė ir Viktorija Klimaitė IIIE kl. gimnazistės