Antradienio (balandžio 24 dienos) popietę į pavasarėjantį Vilkaviškį išsiruošė neformalaus ugdymo grupių „Kultūra ir istorija – tiltas į tautų pažinimą“ ir „Tarpkultūrinis bendradarbiavimas“ nariai. Nepabūgę meteorologų žadėto lietaus, bet, dėl visa ko, apsirūpinę skėčiais, jie skubėjo, nes šįkart užsiėmimai vyko kitoje – neįprastoje edukacinėje erdvėje. Labai informatyvią ekskursiją „Dingęs Vilkaviškis“ vedė istorikas Antanas Žilinskas.
Nors daugelis gimę ir jau gerokai paūgėję šiame mieste, ne visi žinojo, kaip rasti Meilės tiltą. O toje laukymėje, prie Vilkaviškio dvaro, kurioje Napoleonas nusprendė paskelbti karą Rusijai, pasirodo, kai kas yra ir gaudynes žaidęs. Labiausiai Vilkaviškio dvarą išgarsino Napoleono ir jo armijos apsilankymas 1812 metais, o nuo 1926 iki 1940 metų dvare buvo įkurtas Vilkaviškio vyskupijos centras. „Kodėl buvo pasirinktas Vilkaviškis, o ne už jį didesnė Marijampolė, neaišku“, – sako Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas. Na, bet mums tai visai patiko. Taip besišnekučiuojant, kai kam kilo mintis aplankyti ir bendraklasį, kuris dabar gyvena tame dvare, bet nusprendėme atidėti tai kitam kartui…
Taip ir keliavome po Vilkaviškį. Mūsų gidas pasakojo apie senuosius miesto gyventojus žydus. Sužinojome, kad žydai Vilkaviškyje įsikūrė XVI amžiuje, o tarpukariu jie sudarė net apie 62 proc. Vilkaviškio gyventojų. Liūdna, bet visa žydų bendruomenė šiame mieste buvo išžudyta 1941 metų liepos – rugsėjo mėnesiais.
Išgirdome ir pasakojimų apie lietuvius, gelbėjusius Vilkaviškio žydus, daug informacijos apie pačių žydų gyvenimą Vilkaviškyje iki tragiškos 1941 m. vasaros bei savo šaknų paieškas šiais laikais, apie šio krašto žydų kilmės menininkus.
Įspūdžius aptarėme mėgaudamiesi kava ir ledais „Širvintos“ kavinėje. Kadangi bendraujame su Izraelio Tikva miesto mokiniais, apie ekskursiją papasakosime ir jiems.
Būrelių nariai
