MANO VIETA BAŽNYČIOJE („Žibinto“ publikacija)

Toks Brigitos Grigalauskaitės (IVF kl.) konkursinio rašinio – esė – pavadinimas. Vilkaviškio vyskupijos katechetikos centro paskelbtame rašto darbų konkurse „Jauno kataliko vieta bažnyčioje“ dalyvavo mokiniai ne tik iš Vilkaviškio, bet ir iš Marijampolės, Šakių, Prienų, Alytaus, Lazdijų rajonų. Brigita tapo laureate. Publikuojame Brigitos rašinį.

Ta diena man buvo žiauriai sunki. Visi mokykloje apsiniaukę kaip rudens dangus, o kad trejeto iš matematikos dar nebūtų maža, tai auklėtoja paprašė parašyti šitą esė. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo maždaug tokia: „O dievai, ir vėl…“, tačiau nusišypsojau ir pasakiau, jog pamėginsiu padaryti geriausia, ką galiu. Tai štai ir sėdžiu aš savo kojas, apmautas ryškiomis oranžinėmis kojinėmis, atrėmusi į radiatorių ir rezgu pirmuosius sakinius.

Pro darganotą langą matau jau beveik baigtos statyti naujos Alvito bažnyčios bokštą. Nepaliauja Dievulis jos laistyti šią žiemą – sakau gi, nori, kad greičiau išdygtų! O senoji mūsų koplytėlė – visai nedidelė, tad visi, kartais juokais vadinami etatiniais jos lankytojais, turi savo „išpirktas” vietas. Mano močiutė, kuri nuo tada, kai pradėjau vaikščioti, kiekvieną vakarą apsitriūsusi tvarte su gyvuliais mane vesdavosi į bažnytėlę, visada sėdėdavo ir tebesėdi kairėje pusėje, maždaug per vidurį bažnyčios prie pat sienos. Kai buvau maža, tame kampe sėdėdavau aš ir skaičiuodavau ant medinių grindlenčių esančias šakas. Na, kažkada ten augusias šakas. Buvo toks žaidimas… Dar viena svarbi užduotis, kurią turėdavau įvykdyti kiekvienų Šventų Mišių metu – mažyčiais pirštukais praslysti visais medinių lentelių tarpukais. O kaipgi smilių lenktynės čiuožiant suolo atlašu! Net pirštai užkaisdavo… Na, o po visų tokių ceremonijų ateidavo ir įdomioji Šv. Mišių dalis, kurią suaugėliai vadina aukojimu; kunigas kilnoja blizgančius indelius, kažin ką valgo, kažką geria… Paslapčiomis visada svajodavau su tais indeliais pažaisti smėlio dėžėje – net kaimynė per tvorą būtų mačiusi jų spindesį! Ak, tada išgyvenau tikrą aukso amžių (nors apie jį tik svajodavau smėlio dėžėje)…

Po kelerių metų atėjo laikas pirmajai išpažinčiai. Visi vaikai, kurie lankė pamokėles kartu su manimi ir po jų dalyvavo Šventose Mišiose, automatiškai tapdavo klupčiukais: net jei ir nieko tu ten neveikdavai, draugų kompanijoj apsitaisius balta alba prisidėdavai prie armijos mažučių angeliukų įvaizdžio kūrimo. Taip, taip, angeliukų… Visos „etatinės“ bažnyčios lankytojos taip ir manė, o retsykiais ir po saldainį į kišenius mums įdėdavo. Kartą aukojimo metu, kai visi angeliukai klūpėjome, kažkas manyje nutiko. Širdis ėmė plakti vis greičiau ir greičiau, gerklėj it kažkoks gumulas atsirado, o įraudusiais skruostais ėmė tekėti ašaros. Nieko nesuprantu, o smilkalų niekas nesmilkina, svogūnų irgi ant altoriaus kaip ir nepjausto, kas čia darosi? Ak, tikriausiai Viešpats užėjo į mano širdį… Galvoje pasidarė šviesiau, širdyje – giliau. Akys atsivėrė. Atrodo, pirmą kartą į mišias atėjau ne tamsių taškų ant grindų skaičiuoti, o nuoširdžiai pabendrauti su Dievu. Nuo to laiko mane dažnai pravirkdo jautrios giesmės, gilios, gyvos maldos. Dalyvaujant įvairiuose religiniuose renginiuose, pavyzdžiui, jaunimo dienose, tenka klausytis įvairiausių liudijimų, pašaukimo istorijų ir t.t. Labiausiai man įsiminė vyskupo Rimanto Norvilos pasakojimas apie jo pašaukimą Pasaulinėse jaunimo dienose Lenkijoje, 2016-aisiais; tiksliau, kaip jis suprato, kad nori tapti dvasininku. Jis paprašė Viešpaties, kad šis jam duotų ženklą, ir jis taps kunigu. Ir ką jūs manot – netoliese besiganantis arklys sužvengė! Klausantis šio jautraus pasakojimo, žinoma, pravirkau. Viešpatie, tik neleisk man apsiverkti dabar!

Kai jau pakankamai suaugau, Alvito bažnyčios jaunesnysis vargonininkas Valentinas pakvietė mane prisijungti prie bažnyčios jaunimo choro. „Žinoma!“, – pasakiau, ir dar paklausiau, ar galėčiau atsinešti gitarą. Jis, žinoma, su džiaugsmu sutiko. Taip dar kartą pakeičiau vietą bažnyčioje, ar, kaip mama sakė, „pasikėliau leveliu aukštyn“. Kas galėjo pamanyt, kad ta dvikasė smilių lenktynininkė vieną dieną giesmininke taps! Na, o smiliai čiuožinėjo jau nebe suolų atlošais ar lentelių tarpeliais, o gitaros stygomis. Aš augau… Pamažu ėmiau suvokti, kad tas lūžis, įvykęs manyje prieš kelerius metus, mane pakeitė. Aš jau nebuvau ta pati maža mergaitė, kuri kiekvieną vakarą su močiute eidavo į bažnyčią kaip į pramogų parką. Dabar aš iš širdies giedojau viešpačiui, kartais stengdamasi sulaikyti ašaras. Atsirado suvokimas, kad bažnyčia nėra tikrai gražus pastatas, kurio sienos rožinio maldą girdi mažiausiai dešimt kartų per savaitę. Bažnyčioje aš jaučiausi kaip namuose – savo sielos namuose. Į ją visad norisi sugrįžti pasisemti ramybės.

Nesvarbu, kas tu esi, mielas skaitytojau: lietuvis ar amerikietis, mokytojas ar buhalteris, teisėjas ar policininkas, net jei esi musulmonas, žinok viena – tu turi savo vietą katalikų bažnyčioje. Net jei joje lankeisi prieš keturis metus tetos Irenos laidotuvėse, tu esi pasaulio bažnyčios dalis, nes tu esi tikinčiųjų mintyse, jų maldose. Bažnyčia yra ta vieta, kurioje pagalbos sulauks visi jos prašantys, prieglobstį ras visi jo ieškantys ir Dievą pažins visi to trokštantys. Malda – stebuklinga, ji atverian duris į Jo pasaulį. „Malda — tai ne prašymas. Melstis – tai atsiduoti į Dievo rankas, priklausyti Jam ir giliai širdyje klaustis Jo balso“, – sakė Motina Teresė. Aš išgirdau Jo balsą ir atsidaviau jam, kad Jis mane vestų per gyvenimą. Savo vietą bažnyčioje radau todėl, kad malda mane į ją nuvedė. Na, iš tiesų pirmiausiai mane bažnyčion nuvedė močiutė, ir jos dėka išmokau pirmąją savo maldelę, kurią vadindavau „angelėliu sargužėliu“, tačiau laikui bėgant, o man bręstant, angelėlis sargužėlis jau sergėjo mano mažąją sesutę, o aš į rankas paėmiau gitarą ir ėmiau giedoti Viešpačiui. Malda ir giesmė – mano gyvenimo kompasas, vedantis į išganymą ir amžinybę. Mano vieta bažnyčioje.

Svarbiausia, kad širdimi būtum bažnyčios narys. Visai nesvarbu, kur tu esi – kairiajame jos kampe sekmadienį dešimtą ryto, prie altoriaus, ar Barselonoj valgai makaronus su sūriu. Jei bažnyčia ir gyvasis tikėjimas bus tavyje, būsi pasaulio bažnyčios dalimi (pastaba jaunimui: čia panašiai kaip Facebook‘o draugai – jei turi drauguose Joną, tai kaip ir būtų logiška, kad jis taip pat turi tave drauguose). Mano vieta bažnyčioje – antrame aukšte su choru. O tavo? Tik prašau nesakyk, kad kairėj pusėj prie sienos…

 O dabar, jei norit, galit ir ašarą išspaust!