Pradėsiu nuo to, kad ši paroda yra didelė staigmena man pačiai, nes vargu ar kada maniau, jog kursiu ką nors išskirtinio ir bent dalies žmonių vertinamo. Nors visada laikiau save kūrybinga ir nuolat norėjau kurti, bet man vis trūko originalių idėjų. Išvis toks jausmas, kad tik neseniai pradėjau išties gyventi. Praeitais metais mano gyvenime atsirado du žmonės, kurie man padėjo tapti tuo, kas esu dabar. Pirmasis mane išmokė jausti, matyti pasaulį gražesnį, tapti empatiškesnę žmonėms. Bendravimas su juo suteikė man pasitikėjimo savimi ir palaipsniui įkvėpė kūrybos užuomazgoms. Bet vis tik didysis sprogimas įvyko sutikus antrąjį žmogų, su kuriuo bendravome tik pusantros valandos, bet išsiskyrusi sunkiai galėjau suvokti, kas mano vidiniame pasaulyje ką tik įvyko. Man atsivėrė dar nematyti plotai, apie kuriuos net nenutuokiau, naujos spalvos, garsai ir žodžiai. Iškart po susitikimo pradėjau kurti. Pirmiausiai tai buvo nesibaigiantys sakiniai, o netrukus, kai reikėjo paruošti titulinį lapą naujų mokslo metų dailės segtuvui, pradėjau piešti. Kadangi niekada nemokėjau piešti realistiškai, supratau, kad manoji sritis yra siurrealizmas, joje neįmanoma klysti – viskas, ką sugalvosi, bus nenuginčijama. Šį pasirinkimą lėmė ir tai, jog man atrodo labai svarbu, kad pasaulyje netrūktų siurrealizmo, ekscentriškumo ir ekstravagantiškumo prieskonių. Šie dalykai išlaisvina žmonių vaizduotę, verčia juos „to think out of the box“, išlaisvina juos nuo sistemos, kurioje jie visą laiką labai patogiai ir saugiai gyvena. Kiekvienas šios parodos eksponatams susigalvoja vis kitokias interpretacijas. Juose nuolat galima įžvelgti vis naujų simbolinių prasmių, sieti vieną su kitu ir nėra nei vienos nuomonės klaidingos. Linkiu kiekvienam šioje parodoje įžvelgti sau aktualių dalykų arba tiesiog pasiduoti minčių klajonėms. Tiesą sakant, iš pradžių, kai dailės mokytoja, pamačiusi du tos pačios stilistikos piešinius mano aplanke, pasiūlė padaryti personalinę dailės parodą, vidinis džiaugsmas dėl to, kad pagaliau kažką sukūriau, ką galėčiau parodyti pasauliui, buvo, bet dvejojau. Tokia galimybė atrodė kaip mano darbo įvertinimas, bet kartu ir didžiulis mano asmeninės zonos dirgiklis. Atrodė, kad tai mano kūriniai, atspindintys mane ir per daug intymūs skleisti juos platesniam žmonių ratui nei keli artimiausi draugai. Vėliau pagalvojau, kad kitos progos įprasminti šiuos sugadintus popieriaus lapus ir jiems sugaištą laiką gali ir nebūti, nes nežinia, ar dar kada kas juos pastebės ir įvertins. Esu dėkinga savo dailės mokytojai Redai Viktažentienei už tokį pasiūlymą ir jo įgyvendinimą. Taip pat dėkoju žmonėms, kurie palaikė mane, įkvėpė ar tiesiog netrukdė man eiti šiuo keliu.
Ona Birštonaitė, II D kl.
