Praeitais mokslo metais mūsų mokyklos koridoriais vaikščiojo savanorė Gvantsa Todua. Ji įkvepiančiai pozityvus žmogus, „Secret Santa“ iniciatorė. Bet kur ji dabar? Pasidomėjome, kaip jai sekasi.
Išvykai iš Vilkaviškio gegužės mėnesį… Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas?
Gegužės 24 d. man buvo kupina emocijų… Negalėjau užmigti visą naktį, nes vis galvojau apie tai, kad ši diena bus paskutinė „Aušros“ gimnazijoje. Pradėjau verkti savo bute, verkiau važiuodama į mokyklą ir tada visą likusią dieną. Buvo šiek tiek gėda, bet aš negalėjau susivaldyti. Sugrįžusi į Sakartvelą, neradau sau vietos, viskas buvo kitaip, nes ilgėjausi lietuviško gyvenimo ir vasaros. Ieškodama ramybės ir atsakymo, kaip turėčiau gyventi toliau, daug keliavau. Rugpjūtį mano Lietuvos „mama“ Rasa Laukaitienė kartu su Vaida Bonkevičiene atvyko manęs aplankyti, tada atkeliavo ir mano draugai Aistė ir Vladas, kurių dėka aš supratau, kad žmonės mane prisimena ir myli. O kur dar žinutės iš „Aušros“ gimnazistų… Jūs neįsivaizduojat, kiek daug man visa tai reiškia.
Kaip veiki dabar?
Šiuo metu tikrai nenuobodžiauju, dirbu jaunimo organizacijoje ir padedu jauniems žmonėms išdrįsti savanoriauti užsienyje. Taip pat toliau keliauju ir ieškau neatrastų vietų.
Kaip Tave pakeitė gyvenimas Lietuvoje?
Lietuva visiškai mane pakeitė. Pradėjau viską vertinti labiau negu anksčiau, tapau dėmesingesnė.
Kokie labiausiai įstrigę prisiminimai?
Viskas nuo pirmos iki paskutinės minutės.
Ar planuoji aplankyti mūsų mokyklą?
Žinoma, būtinai dar atvyksiu. Jau spėjau visko pasiilgti: savo buto Marijampolėje, „Aušros“ gimnazijos, parduotuvės „Iki“…
Koks buvo pirmas ir paskutinis įspūdis apie mūsų mokyklą?
Mano pirmas įspūdis buvo toks: „O, Dieve, ką aš čia veikiu. 27 metų mergina vaikšto koridoriais kaip 6 metų vaikas.“ Jaučiausi taip pat, kaip pirmą kartą pradėjus lankyti mokyklą. Tačiau paskutiniai mano žodžiai nuskambėjo taip: „O, Dieve, aš jus visus labai myliu ir nenoriu palikti.“
Ką dar nori išbandyti gyvenime?
Noriu, kuo įmanoma daugiau, keliauti ir atrasti.
Kokie Tavo karjeros planai?
Rugsėjį tęsiu savo studijas.
Ar rekomenduoji savanorystę?
Aš manau, kad tai labai svarbi patirtis, todėl palaikau bei skatinu jaunus žmones nors kartą gyvenime savanoriauti.
Ar tavo šalyje vis dar karantinas?
Taip, Sakartvele vis dar karantinas, prasidėjęs kovo 15 dieną. Vis dar daug draudimų, apsunkinančių mūsų gyvenimus.Visur buvo panika, medijoje taip pat. Man nebuvo baisu, tačiau labai keista. Vis dar mokausi susigyventi su korona aplinkui. Nelengva, tačiau bandau. Valdžia griežtai viską uždarė, negalime būti lauke po 21 val. vakaro. Dirba tik vaistinės, bankai, ligoninės ir maisto parduotuvės. Negalime vaikščioti daugiau nei 3 žmonės.
Minėjai, kad dabar esi kalnuose. Papasakok, kaip ten gyveni.
Nusprendžiau vykti į kalnus po mėnesio karantinavimosi savo bute, nes būčiau išprotėjusi. Myliu gamtą, todėl nusprendžiau, kad izoliuosiuosi kalnuose. Ten buvau 10 dienų, daug vaikščiojau – žaluma aplinkui, grynas oras ir visa atmosfera labai padėjo man ir galėjau grįžti į savo kasdienį gyvenimą. Myliu kalnus, kiekvieną kartą ten vaikščiodama esu kupina jausmo, kad esu laisva. Man buvimas kalnuose yra tarsi atnaujinimas ir tartum nauja pradžia gyvenime.
Kaip karantinas sujaukė tavo pavasario planus?
Balandžio mėnesį norėjau aplankyti Lietuvą ir jau turėjau bilietą, bet visas gyvenimas labai staiga apsivertė ir tai sukėlė daug streso.
Kuo veikei karantino metu?
Perskaičiau daug knygų ir peržiūrėjau daug filmų. Pradėjau gaminti ir bandžiau piešti.
Palinkejimas nuo tavęs…
Tikiu, kad nors ir sunkus metas, viskas greitai vėl bus gerai.
