„Rašau tik tada, kai jaučiu, jog man to reikia“ („Žibinto“ publikacija)

Visa publikacija PDF formatu

Pageltę knygos lapai tarp pirštų. Akys laksto nuo vienos eilutės prie kitos. Vis galvoju, ar verta skaityti toliau. Žvakės šviesa baigia pripildyti kambarį tvankaus oro, kvepiančio vanile, o pati šviesa jau tuoj pat užgęsta. Tamsa pasiglemžia viską. Lieka tik blanki šviesa, besiveržianti pro pravirą langą. Nors ir ruduo, negaliu užmigti kambaryje, kuriame trūksta oro. Pro medžių šakas šiek tiek šiurpiai krenta medžių šešėlis ir vėl pasiveja mano mintis. Lyg negalėčiau nuo jų pabėgti. Viena ir antra valanda. Laikas skrieja, o aš vis bandau žudyti mintis ir kuo greičiau užmigti. Suskamba žadintuvai vienas po kito ir jaučiu, kad laikas keltis.

Silvija Bakšytė, IVF kl.