Keista. Vienintelis žodis tavo galvoje, stebint save veidrodyje. Tas vaizdas matytas tūkstančius kartų, bet jis visada kitoks. Taip, tavo veido bruožai dabar ryškėja, bet juk esi tas pats žmogus. Gal tavo veidrodis kitas? O gal akys tave apgaudinėja? Po kelių minučių supranti, jog veidrodis toks pat, o akys tavęs neapgaudinėja. Tavo požiūris į save kitas. Trumpam apsidžiaugi, kad pavyko įminti visatos paslaptį taip greitai. Keista. Tas žodis vis tiek tavo galvoje. Keista stebėti save. Pabandai pakelti ranką. Ji kitokia. Ir tavo akys, veidrodyje, gilesnės. Kelias minutes žiūriu į jas. Juodas taškas jų viduryje primena juodąją skylę. Juoda. Daugiau nieko. Staiga pajauti, jog bijai. Bijai įkristi į tą juodąją skylę. Bijai, kad iš jos nerasi išėjimo. Tavo juodąją skylę gaubia geltonai rusva spalva. Ji pereina į mėlynai pilką spalvą. Ta spalva, mėlyna, tik kažkokio atspalvio. Niekaip nerandi žodžio jai apibūdinti. Tavo akyse yra vandenynas, dykuma ir juodoji skylė. Ji galinga. Tą didybę tobulai išryškina blakstienos. Jos užburiančios. Tavo šviesiai kaštoniniai plaukai. Jie chaotiški, lyg uraganas. Lūpos šie tiek rusvos. Žiūrint į veidrodį jos tau primena avietes. Tas, kurias valgydavai kiekviena rudenį su mama ir sese.
Keista. Vienintelis žodis tavo galvoje, stebint save veidrodyje.
Trys filosofiniai metų laikai
Medžiai žaliuoja.
Mane kamuoja,
Viena nežinia.
Ar gyvenimas baigiasi mirtimi?
O gal mirti gyvenimo pradžia?
Medžiai ruduoja.
Mane kamuoja,
Viena nežinia.
Ar jūra gali numirti?
O gal ji amžina?
Medžiai nuogi.
Mane kamuoja,
Viena nežinia.
Ar yra amžinybė?
O gal jos nėra…?
Jaukumas
Kai buvo gerą prisiminti,
Tuos apkabinimus šiltus.
Ir tas tavas akis,
Kuriose sutilpę visos jūros,
Banguoja paslapčia.
Kai gera prisiminti,
Visas gėles ir jų kvapus.
Ir juodą katiną,
Tau ant krūtinės gulintį…
Gabrielė Neverauskaitė, IC kl.
