Suaugusiųjų skyriaus mokinė Edita Griškaitienė dalyvavo Lietuvos suaugusiųjų švietimo įstaigų mokinių 2010 metų konkurse ,, Mano mokymosi istorija‘‘. Nors  laureate netapo, tačiau buvo pakviesta kartu su savo lietuvių kalbos mokytoja Jūrate Dapkūnaite į Kėdainių suaugusiųjų mokymo centrą, kur vyko Lietuvos suaugusiųjų švietimo įstaigų mokinių 2010 metų konkurso ,, Mano mokymosi istorija ,, laureatų ir dalyvių apdovanojimo renginys.

    Renginio metu visi konkurso dalyviai ir jų andragogai - konsultantai bei esė vertinimo komisijos nariai buvo apdovanoti Kėdainių suaugusiųjų mokymo centro padėkomis ir knygomis. Centro direktorius D. Kačinskas visus dalyvius patikino, kad jų mokymosi istorijos suguls į knygelę. Kol knygelės nėra Editos esė galima paskaityti čia.

Mano mokymosi istorija

Kiekvienas žmogus turi svajonių. Vieni svajoja išlošti milijoną, kiti – aplankyti svečias šalis.

Aš taip pat turiu svajonių. Viena iš jų – įgyti vidurinį išsilavinimą, nes, baigusi devintąją klasę, išėjau mokytis profesijos nesuprasdama, kad niekuo neužpildysiu atsiradusios vidinės tuštumos... Tą tuštumą pajaučiau uždariusi mokyklos duris su devynmečio mokslo pažymėjimu rankose. Bandžiau sau įrodyti, jog čia tik ilgesys, kurį jaučia kiekvienas žmogus. Galvojau, jog pasirinkusi specialybę mokysiuosi, ir viskas bus gerai. Pasirinkau virėjos-konditerės specialybę, tiksliau tariant, man ją išrinko tėvai. Nepraėjus nė mėnesiui norėjau šaukti: „Aš suklydau – nepatinka man virėjos amatas, noriu mokytis vidurinėje!“ Bet ne, taip negalima. Ką pasakys tėvai?.. Tuomet galvojau, kad klaidų gyvenime neįmanoma taisyti, reikia susitaikyti su jomis ir gyventi. Šį supratimą perėmiau iš tėvų. Niekada nemačiau tėvų ko nors siekiant, ką nors keičiant gyvenime. Jie tik verkšlendavo, kaip sunku gyventi, bet nieko nedarydavo, kad būtų kitaip.

Pradėjau skubėt gyventi. Baigusi profesinę mokyklą susiradau darbą pagal specialybę ir skubėjau toliau, tik... nežinau kur. Ištekėjau, tapau mama. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, skatinau juos pamilti mokslą.

Gyvenimas tekėjo sava vaga. Bet kažkas privertė sustoti ir susimąstyti. Įgijau profesiją, sukūriau šeimą, auginu du nuostabius vaikus, turiu darbą. Skubu gyventi, bet tuštuma neužsipildo. Ir supratau, kad tuštumą, kuri atsirado baigus devintąją klasę, gali užpildyti tik sugrįžimas į mokyklą. Bet man tai atrodė neįmanoma... Jei nesugebėsiu po tiek metų mokytis, nesuspėsiu, nes reikia eiti į darbą, rūpintis šeima...

Klausimo apie išsilavinimą visada stengiausi išvengti, tiesiog gėdijausi pasakyti, kad mano išsilavinimas pagrindinis-specialusis.

Gyvenime kai ko neįmanoma išvengti. Pamažu, po truputį pradėjau kalbėti apie savo neįgyvendintą svajonę su draugais, mąstydavau apie tai likusi viena. Ir likimas galų gale lėmė sutikti žmones, kurie skatino nenuleisti rankų, eiti į priekį, siekti svajonių.

Tai, kad aš šiandien sėdžiu mokykliniame suole, įrodo, jog svarbiausia – nebijoti svajoti ir siekti užsibrėžtų tikslų.

Mano sugrįžimas į mokyklą – tai devyniolikos metų svajonės išsipildymas!

Edita Griškaitienė