Kūrybinis debiutas („Žibinto“ publikacija)

„Sveiki, esu septyniolikmetė Gabrielė. Laisvalaikiu mėgstu ryškint nuotraukas ir bandyt įtikint savo šešėlį, jog mane sekti verta. Kurdama remiuosi tik tuo, ką išmanau, juk sakoma: „Net ir geriausiame mele yra kruopelytė tiesos“, – taip, sutikdama publikuoti savo noveles, prisistato Gabrielė Debesiūnaitė, IIIF klasės mokinė.

„Kai parašiau pirmąją novelę, tuometinė mokytoja pasakė, jog svarbiausia rašyti tai, kuo pats tiki. Nuo to laiko viskas, ką rašau, man yra artima. Pažįstama. Sunku, bet neapsakomai malonu.“ 

Novelėse pavaizduotas pasaulis artimas ir skaitytojui. Nes atpažįstamas. Šiltas ir geras.

Ne, mamyt, jau nebekvėpuosiu

  1. Nubėgus devynis, gal dvidešimt ratų mokyklos stadione, mano kojos tirtėjo.
  2. Šimtas įtupstų, dar daugiau atsispaudimų. Gerai, gal kiek mažiau. Bet, staiga, laikas tampa toks lėtas, oras toks nenumaldomai tankus. 
  3. Gaudau jį tarsi žuvis, išmesta į krantą. It kokia šlykšti, riebi, vitamininga lašiša. Riebi ir vitamininga. 
  4. Vitamininga? Vitaminas D nebūtinas gerai sveikatai palaikyt, niekas manęs neįtikins kitaip.
  5. Man taip karšta. Atrodo, jog pragaras prasivėrė ne kur kitur, bet mano organuose, mano smegenyse ir skrandyje. 
  6. Mintyse chaosas. Ne, šis žodis šiuo atveju netinka, per švelnus. Mintyse kas kita – karas. Kuo skiriasi chaosas nuo karo? Chaosas – netvarka. Sujauktas kambarys, salotos lėkštėje susimaišę su kitais patiekalo komponentais. Susipainioję laidai. O karas.. Na, tai kas kita. Kraujas, skausmas, klyksmai ir begalinės kančios. Nieko nėra baisiau už karą.
  7. Karas – ne tik fizinis, bet ir vidinis skausmas.
  8. Kažin, koks jausmas nežinoti, kas nutiks?
  9. Po velnių, aš pati nežinau, kas bus.
  10. Nubėgus devynis, gal dvidešimt ratų, mano kojos tirtėjo. Jaučiausi lyg kare. Nebežinau, kas atsitiks, kas įvyks dabar. Kojos dreba, akys merkiasi. Ar aš ant žemės? Ne, dar stoviu. Dėkoju Dievui. Aš ateistė. Kodėl negaliu nustot kalbėt su savimi? Kodėl mintys tokios žaibiškai greitos? Galbūt, bet tik galbūt, kraustausi iš proto. Ir vėl.
  11. Vėl bijau.

 Danielė ir vėl maisto prekių parduotuvėje vaikšto pusantros valandos.

Jos pirkinių krepšelyje vos keletas produktų: neaiškios kilmės javai ir daržovės. Vitaminai, šiek tiek angliavandenių, grūdiniai produktai. Dabar ieškos vištienos arba, dar geriau, kalakutienos. Juk kuo mažiau riebalų maisto produktai turi, tuo jie sveikesni. Danielės telefono ekrane šviečia sąrašas produktų, kuriuos valgo ne tik sportininkai, bet ir merginos, metančios svorį. Kiti pagalvotų: „Kokia žioplė, perkarus, o dar svorį meta“. Tačiau Danielė žino, viskas slypi ne jos svoryje, o meilėje sau. Jei bus gražesnė – jausis tokia. Jei tokia jausis – žmonės ir vėl norės su ja bendraut. Pastaruoju metu ji, iškentusi tiek daug skaudžių įvykių, nieko nenori taip, kaip naujų pažinčių. 

Radusi viską, ko ieškojo, nuskubėjo prie kasos. Nesvarbu, jog žiemos šaltis stingdo kiekvieną jos ląstelė, o kiekvienas kūno gyvaplaukis pastyra, teks per pusnis bristi į tėvo darbovietę, kur, darbus pabaigęs tėtis penktą valandą jau lauks jos, jog kartu grįžtų namo. Liūdniausia ne tai, kad ji kasdien rizikuoja peršalti, galbūt vėl patirti plaučių uždegimo komplikacijas, bet tai, jog reikia melstis, kad tėtis eilinį kartą jos nepamirštų ir neišvažiuotų namo vienas.

Kiek šiandien daug žmonių. Prieš didžiausias metų šventes dažnai žmonių skaičius viešose vietose išauga dvigubai, gal net trigubai, bet tai Danielei nepatinka dėl poros priežasčių:

  1. Eilės tokios ilgos ir varginančios. Po poros sunkių valandų, praleistų sporto salėje, mažiausiai norisi stovėti penkiolika minučių laukiant, kol galės susimokėti už savo prekes. Kodėl dar ne visos parduotuvės turi savitarnos kasas? 
  2. Kartoninis pakelis, padengtas permatoma plėvele, jau tuštėja. Kuo tai susiję su eilėmis? Jai dar tik šešiolika, o tai reiškia, jog legaliai šio pustuščio pakelio pakaitalo įsigyti negali. Taip, net didžiausiose miesto parduotuvėse tokius dalykus parduoda nepatikrinę dokumentų, nesužinoję, ar jaunas žmogus nežaloja savęs vienu iš pavojingiausių būdų. Tiesa, prieš tai pardavėjai apsidairo. Įsitikina, ar aplink nėra daug žmonių. Šiuo atveju, kai visur zuja tiek pamišusių dėl švenčių pirkėjų, Danielė gali išmest iš galvos mintį nusipirkt cigarečių.

Išėjus iš parduotuvės mergina apsidairė. Gatvėse nesimatė žmonių, greičiausiai dėl to, jog visi ieško šilumos, todėl ji drąsiai galėjo prisėsti ant suoliuko miesto aikštėje. Įkišusi rankas į kišenes vienur rado pirštines, kurių šįryt visur ieškojo, o kitur – žiebtuvėlį. Metalinį, gražios violetinės spalvos, o liepsna dega skaisčia žalia liepsna dėl kažkokio mechanizmo, įtaisyto viduje. Pasiraususi kuprinėje, Danielė rado jau minėtą pakelį. Jo viso neišsiėmė. Neduok Die, dar kas pamatys. Tėvai, ypatingai mama, nuraus jai galvą.

Mergina žiūrėjo į neveikiantį – gal sugedusį, o gal išjungtą – fontaną ir mąstė apie tai, kiek daug gali įvykti per metus. Lygiai prieš metus, gruodžio keturioliktą dieną, ji sutiko vaikiną, kuris, jos manymu, buvo tas vienintelis. Tada jai buvo vos penkiolika, o jam šešiolika, tačiau jie vis tiek pasirinko vienas kitą, o ne aplinkinių nuomonę. Tiesa, puikiai žinojo, kad, greičiausiai, nieko nebus, bet pabandė. Devynis mėnesius išbuvo kartu. Danielė niekaip nesuprato, kodėl ji tiek daug verkia. Visi devyni mėnesiai jai atrodė tarsi kokia tragedija. Kasdieniniai kivirčai, ašaros, atsiprašymai. Dabar ji džiaugiasi, jog sugebėjo pasakyti „užtenka“. Džiaugiasi, kad nebekankins pati savęs. Bet yra vienas labai teisingas posakis: žmogus, atsikratęs vieno blogo įpročio, yra linkęs jį pakeisti nauju. Todėl dabar Danielė sėdi ant apsnigto suolelio, žiūri į fontaną ir spaudžia prie lūpų smilkstančią cigaretę.

Dūmai palieka plaučius, šlykštu. Nauji, tirštesni dūmai užpildo tuštumą. Ji įtraukia giliau, smarkiau, ilgiau. Galva nebe tokia sunki, aplink sklandantys dūmai susimaišo su žiemos vakaro šalna. Kažkodėl tai Danielę ramina. Tas pasišlykštėjimas bei mintis, jog jos kūnas nyksta.

Dvidešimt septynios paros

Rytą nubudau sulig saulės spinduliais, švelniai glostančiais mano skaisčią veido odą, kurią dieną prieš tai nudegino kaitra. Pasirąžiusi lovoje lėtai atmerkiau akis, saugojausi šviesos, smelkiančios kiaurai sielą. Bet ji vis tiek pasiekė mane, priversdama primerkti spindinčias mėlynas akis. Apsipratusi su šviesa išsiropščiau iš lovos. Kojos po ilgos nakties nenorėjo klausyti bei žengti žingsnių. Sudrebėjusi kritau atgal į lovą, skardžiai nusijuokiau dėl savo nerangumo, pusiausvyros nelaikymo. Pagalvojau: „Likimas? Gal man lemta toliau miegot?“ Mintyse susiginčijusi su pačia savimi, dar kartelį atsistojau nuo lovos, nusileidau laiptais žemyn.

 − Jau atsikėlei, miegale? – mamos linksmas balsas iš kito kambario pasiekė mano ausis.

 − Vėlai užmigau. Labas rytas, − tariau įžengdama į kambarį, kuriame mama skaitė knygą. – Su liepos pirmąja.

Mama nužvelgė mane keistu žvilgsniu. Tik nesupratau, kodėl. Nebemąstydama apie tai greitai nuėjau į virtuvę, pasidariau žaliosios arbatos bei į ją įmečiau porą ledukų. Liepos pirmoji. Pirmasis vasaros mėnesis praskriejo taip greitai, taip nepastebimai. Bet liko dar du. Dar du mėnesius galiu neveikti nieko išvis arba visą dieną sunkiai dirbti. Galiu miegoti, piešti, dainuoti. Ir manęs nespaus mintys: „Oi, nepadariau namų darbų. Oi, rytoj atsiskaitomasis darbas!“ Galiu veikti bet ką, ką noriu. Džiaugiuosi, jog mano tėvai nėra griežti. Taip, kartais rėkia dėl neatliktų darbų ar neleidžia ko nors, bet vasara, jų nuomone, yra poilsiui ir dėl to neverčia manęs dirbti ar daug jiems padėti. 

Paėmusi arbatos puodelį į rankas, laiptais užlipau į savo kambarį. Padėjusi arbatą ant stalo, nuo sienos nuplėšiau lapą, ant kurio dailiu raštu buvo išraityta šiandienos dienotvarkė: „Apsilankyti pas Gabrielių, susitvarkyti kambarį, pradėti sportuoti!“ Tikiuosi, jog bent vieną dieną sėkmingai laikysiuosi savo sukurtos dienotvarkės. Dažniausiai neatlieku vieno ar dviejų dalykų, o vėlai naktį, kai telefonu žiūriu filmus, serialus ar skaitau internetines knygas, gailiuosi bei graužiuosi dėl menkos savikontrolės. Atsisėdusi prie stalo, paėmiau arbatos puodelį į rankas tam, jog jo nenumesčiau, nuo stalo lengvai nustūmiau stiklą, kuris dengė vieną kampą. Padėjusi puodelį atgal, susiradau vaškines kreideles bei pradėjau paišyti įvairias gėles ant stalo. Ten, kur buvo stiklas. Lėtai gurkšnodama atvėsusią nuo ledukų arbatą piešiau viską, apie ką tik pagalvojau. Nuo gėlių perėjau prie kačių. Nuo kačių prie kančių. Nuo kančių prie laimės. 

Kai pasibaigė arbata, stiklą užkėliau atgal ant piešinių taip užtikrindama, jog sąsiuviniai, kuriuos kada nors krausiu ant stalo, nenuvalys mano meno bei neišsiteps. Puodelį padėjusi ant stalo krašto, atvėriau spintą ieškodama drabužių, kuriuos šiandien vilkėsiu. Ilgai ieškoti neteko – suknelė ilgom, bet beveik persišviečiančiom rankovėm šaukte šaukė, jog ją apsirengčiau. 

Apsivilkusi suknelę pasimaiviau prieš veidrodį, susirišau plaukus bei pasiėmusi telefoną į rankas suvedžiau žinutę Gabrieliui: „Labas, ką veiki? Nori pasivaikščiot?“ Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Ir jis buvo teigiamas, todėl, apsiavusi sportinius batelius, atsisveikinau su mama, pasakiau, kur einu, bei patraukiau Gabrieliaus namų link. Iš toli mačiau jį ateinantį, jo tamsi figūra vis artėjo. Kai buvo pakankamai arti, pradėjau bėgti bei šokdama į jo glėbį riktelėjau:

− Labas! Pasiilgai?

− Labai, − spausdamas mane glėbyje atsakė vaikinas. 

 Atsitraukusi jo akyse įžvelgiau nuovargį. Greičiausiai dėl to, nes grįžo namo tik vakar. Visą mėnesį buvo išvykęs į Italiją pas savo tėvą. 

− Išsimiegojai bent? Kada atsikėlei? Kada vakar grįžai? Kada užmigai? – užliejau jį klausimais susirūpinusi.

− Nurimk, viskas man gerai, gi nemirsiu dėl šiokio tokio miego trūkumo. Grįžau maždaug devintą vakare, užmigau dvyliktą, atsikėliau vienuoliktą. Į visus klausimus atsakiau? – Gabrielius atsakė besijuokdamas bei švelniai besityčiodamas iš mano per didelio rūpestingumo.

Išklausinėjau jo apie kelionę, kaip sekėsi bei ką veikė. Kelias valandas vaikščiojom keliu, vedančiu miško link. Visada eidavom šiuo keliu, kadangi mašinos čia retai pravažiuoja ir nereikia nuolat elgtis normaliai, galim bėgiot keliu, jis gali mane nešiot ant pečių. 

Patraukėm namų link, kadangi nuėjom ilgą atstumą, atgal teks eiti pakankamai ilgai. Einant atgal, kurį laiką neturėjom apie ką kalbėt, todėl aš, besistengdama išvengti nejaukios tylos, sugriebiau jo ranką bei pradėjau bėgt. Suklykiau: „Bėk!“ ir vaidinau siaubingai išsigandusią. Jis turbūt nepatikėjo mano vaidyba, kadangi tai nebėra pirmas kartas, kai taip pasielgiu. Bet vis tiek bėgo kartu. Tvirtai suspaudė mano ranką bei paspartino savo bėgimą, palikdamas mane už nugaros bei tempdamasis kartu. Mano kojos pynėsi, Gabrielius buvo greitesnis už mane, nebespėjau iš paskos.

− Stok, stok! – maldavau, stabdydama jį bei stengdamasi paleist jo ranką. 

− Tai ką, jau nebebijai? – sustojęs, bet nepaleisdamas rankos, nusijuokė.

− Nebijau, nebijau. Atstok, leisk man atsigaut, − susilenkusi stengiausi atgauti kvapą. Bėgiojimas tikrai nėra man labiausiai patinkanti sporto šaka. Šokiai – taip. Bet tikrai ne bėgiojimas.

Gabrielius vis dar juokėsi erzindamas mane. Jis nuolat šaipydavosi iš mano nesportiškumo, bet visada stengdavausi nekreipti dėmesio. Arba atsikirsdavau jam, jis suvaidindavo, jog pyksta, bei pradėdavo mane gaudyti. Pagavęs švelniai sumušdavo, nustumdavo į kokį nors griovį arba, dar blogiau, kutendavo. Šį kartą nusprendžiau jam nusileisti bei patylėti. Greičiausiai dėl to, kad dar neatsigavau.

Išsitiesusi pradėjau eiti kartu nusitempdama ir jį, kadangi mūsų rankos vis dar buvo susipynusios. Likusį kelią ėjome ramiai besikalbėdami. Mano ranka švelniai lietė jo ranką. Nei aš, nei jis per daug dėmesio į tai nekreipėme. Kartu užaugę spėjome priprasti prie vaikščiojimo susikibus. 

− Iki rytojaus? – klausiamai pasakiau, kai buvom netoli mano namų. 

− Iki rytojaus, − jis atsakė kuo užtikrinčiau ir, prisitraukęs mane arčiau, stipriai apkabino. 

Kai paleido, patraukiau namų link. Atsigręžusi pamojau ranka bei dingau jam iš akiračio. Kieme pamačiusi tėtį, ką tik grįžusį iš žvejybos, pasisveikinau, paklausiau, kaip sekėsi, ir įėjau į namą. Saulė šiandieną labai kaitri, o mano veidas ir taip jos nubučiuotas. Koridoriuje nusimetusi batus šūktelėjau mamą, išgirdusi jos balsą virtuvėje nuėjau ten.

Mama plušo gamindama vakarienę. Pasisiūliau padėti, bet ji nesutiko. Jai visada patiko maisto gamyba, todėl retai kada jai padėdavau. Bet ir pati gaminti mokėjau pakankamai gerai. Pranešusi mamai, jog žadu susitvarkyti kambarį, patraukiau laiptais aukštyn. Atvėrusi kambario duris ir išvydusi netvarką, atsidusau. Teks sunkiai padirbėti. 

Kelias valandas plušėjau kraustydama senas, įvairiuose kampuose užslėptas dėžes. Buvau pamiršusi, kiek nuostabių smulkmenų, primenančių svarbius įvykius, turiu. Nuo mažų akmenėlių, rastų bevaikštant jūros pakrante, kriauklelių, kurias, įbridus į ramųjį vandenyną, stengiausi išgriebti iki tol, kol kojos nebuvo suledėjusios, laiškų, gautų nuo internetinių draugų: afrikiečių, švedų, net australų. Tačiau laikas greitai bėgo, o kambarys neatrodė nė kiek geriau, skubiai sugrūdau viską atgal į tas pačias dėžes, šias sustūmiau atgal po lova, pagalvojau: „Velniop, susitvarkysiu rytoj.“

Tuo metu mama riktelėjo, kviesdama mane vakarienės. Supratau, kad mano diena jau baigėsi, o aš ir vėl, kaip visada, nieko nenuveikiau.