„Net ir labai didelės įstrižainės ekranas nepakeis gyvo žvilgsnio…“ („Žibinto“ publikacija)

Birželis. Mokslo metų pabaiga. Tiesa, šie mokslo metai pasibaigė tikrai neįprastai… Pabaigėme mokslo metus namuose, prie kompiuterių, su mokytojais ir draugais atsisveikinome per „zoom“ programą. Šis laikotarpis buvo visiems nelengvas, tačiau juk viską įveikėme. Mes, mokiniai, patyrėme daug nuotykių, iškilo ir sunkumų mokantis. Kartais pamokos užsitęsdavo iki pat vėlyvo vakaro. Įdomu, kaip mokytojai prisitaikė prie nuotolinio mokymo. Kokių netikėtumų patyrė?

 Direktoriaus pavaduotoja Rasą Laukaitienė

Gerai, kad namuose buvo dukra, kuri per pastaruosius dvejus metus neišbuvo tiek ilgai, kiek per karantino laikotarpį. Buvo be galo smagu, kai pasibaigus darbo laikui, vykdavome į pasivaikščiojimus po mišką, parkus, aplankėme vietoves, kuriose mažai kada buvau buvusi. Taip pat džiaugiuosi, kad šiuo laikotarpiu daug daugiau teko bendrauti su kolegomis, nors ir nuotoliniu būdu. Tam tikras išbandymas buvo naujoji platforma „zoom“, tačiau smagu, kad išmokau naujų dalykų. Didelis trūkumas nuotolinio mokymo ir karantino laikotarpiu buvo tas, kad neturėjome galimybės susitikti su mokiniais, auklėtiniais. per savaitę bent kartą prireikdavo į gimnaziją atvykti dokumentų ar informacijos, mokykla buvo ir yra ne be ta…. tvyro tyla, tuštuma. Gyvenu laukimu …susitikti su auklėtiniais, nes kartu su jais išgyvenu nerimą dėl būsiančių brandos egzaminų ir laukimu, kad namuose būtų visa šeima: šiuo metu dėl karantino UK studijas pabaigęs sūnus neturi galimybės sugrįžti į namus. Bet turiu viltį, kad visi susitiksime netrukus!

Istorijos mokytoja Greta Žukauskaitė

Pirmus metus dirbu istorijos mokytoja, per šiuos mokslo metus įgijau nemažai patirties, susidūriau su įvairiais iššūkiais. Vienas iš jų, be abejonės, nuotolinis mokymas. Pasiruošimas jam buvo intensyvus, sunkiausia iš gausybės mokymų platformų buvo išsirinkti tas, kurios leidžia kokybiškai perteikti bei įsisavinti ugdymo turinį, pritaikyti jį individualiai pagal kiekvieno gebėjimus. Manau, tiek pedagogams, tiek ir moksleiviams šis laikotarpis labai intensyvus. Mokomės visi, tiek mes mokytojai, tiek mūsų mylimi mokiniai. Asmeniškai man nepatinka nuotolinis mokymas, ilgiuosi savo mokinių, dirbant nuotoliu būdu sunku pamatyti, kas mokiniams sunkiausia, kaip reiktų nukreipti, kad būtų lengviau pasiekti norimą rezultatą. Kai dirbi tiesiogiai klasėje, yra lengviau padėti, motyvuoti, padrąsinti nenuleisti rankų, nuraminti, paguosti, jei matau, jog šiuo metu galbūt to reikia mokiniui. Dėl to, norisi greičiau grįžti į įprastą mokymą, pamatyti pasiilgtus mokinius bei kolegas. Manau, kad pasibaigus epidemijai, į pasikeitusias mokyklas visi mes sugrįšime įgiję naujų kompetencijų, patirčių. Mes, mokytojai, sugrįšime įgiję naujos pedagoginės patirties, mokiniai grįš patobulinę savarankiško darbo įgūdžius, bendrąsias kompetencijas.

Gimnazijos tarybos pirmininkė, tikybos ir lytinio ugdymo mokytoja Vilmą Balandienė

Nuotolinis mokymas(is) tapo iššūkiu ir mokinimas, ir mokytojams. Pradžia tikrai buvo nelengva. Auklėtiniai buvo tie, kurie kalbėjo iš vienos barikadų pusės, o aš, kaip mokytoja, galėjau suvokti mokytojams kylančius sunkumus. Bet ne viskas buvo blogai. Pastebėjau daug privalumų… 

  • Pirmiausia – nuotolinis mokymas labai tiko kukliems intravertams, mokiniams, kuriems reikia daugiau laiko įsisavinti mokymo turinį, išspręsti uždavinį, parašyti rašinį…
  • Antras privalumas – mokiniai buvo „priversti“ mokytis savarankiškumo. Kai kuriems mokiniams savarankiškai mokytis buvo sunkoka.
  • Trečias privalumas – atsirado tikrai individualizuotas mokymas. Dar niekada neturėjau tiek galimybių pažinti kiekvieną mokinį atskirai: jo vidinį pasaulį, mąstymo galią, pasaulio ir jame vykstančių procesų vertinimo originalumą. 
  • Ketvirtas privalumas – mes labiau pasiilgome vieni kitų. Pradėjo labiau vertinti gyvą bendravimą. 

Noriu visiems palinkėti: būkite sveiki ir kantrūs. Šios dienos kada nors baigsis. Turime išmokti jų pamokas!

Dailės ir technologijų mokytoja Jurgita Rutkauskienė

 „Sveiki, iš namų“, – išgirsdavai vos įjungęs televizorių. Vaizdo įrašą „Iš namų“ pamatydavai vos įjungęs socialinio tinklo paskyrą. Ryte, vos tik nubudus, kompiuterio klaviatūra rinkdavai žodžius „Labas rytas iš namų, mieli mokiniai“. Šie du žodeliai „iš namų“ staiga tapo tokie banalūs, atsibodę, bet labai reikšmingi, nes taip parodydavome rūpestį vienas kitu.

Nelengva kelio atkarpa nukeliauta. Buvo daug iššūkių, naujovių ir netikėtumų. Darbo valandos užsitęsė, akys pavargusios nuo kompiuterio ekrano, vėlų vakarą plūsta laiškai su klausimais ir užduotimis kaip iš gausybės rago, tačiau širdyje krebžda nepaaiškinamas džiugesys… Tarp daugybės formalių laiškų, netikėtai surandi žmogiškumą, nuoširdų rūpestį vienas kitu… Štai skaitau: „Laba diena, mokytoja, kaip Jūs? Ar esate sveika“ Arba: „Laba diena, mokytoja, mes Jūsų pasiilgome. Užlieja šiluma ir jausmas, kad esi ne vienas, kad neįprastą sunkią situaciją įveiksime kartu….

Žinoma, net ir labai didelės įstrižainės ekranas nepakeis gyvo žvilgsnio, šilto patapšnojimo per petį, skubiai sugalvoto, nelabai įtikinamo paaiškinimo dėl neatliktų namų darbų. Joks vaizdo skambutis nebus malonesnis už gyvą kolegos „Labas rytas. Viso to pasiilgau… Linkiu visiems būti sveikiems, sąmoningiems ir pakantiems mus užklupusiai tikrovei. Tikiu, kad viską įveiksime ir išsaugosime patirtį, kuri vadinasi „iš namų

 Anglų kalbos mokytoja Eglė Burbienė

Rodos, sustojo laikas – į darbą eiti nereikia, darželis uždarytas, bendravimas ribojamas net su pačiais artimiausiais… Didelis iššūkis buvo sugalvoti veiklas savo trejų metukų sūnui, kuris nuolat reikalauja dėmesio. Pirmąją savaitę buvo sunku, nes reikėjo parengti užduotis, numatyti mokymosi krūvį bei „zoom“. pamokų skaičių. Artimieji manęs klausė: „Kaip sekasi vesti pamokas?“ Manau, sekėsi gerai, visi greitai adaptavomės prie neįprastų sąlygų. Turėjau pagalbininką, savo sūnų Domą, kuris kartais ateidavo pasisveikinti su mano mokiniais, pašaudydavo savo šautuvu ar važinėdavo su mašina, kai liepdavau būti tyliam. Noriu pasidžiauti savo mokiniais, kurie visuomet jungėsi į pamokas, atliko užduotis, nuoširdžiai bendradarbiaudavo! Daug laiko praleisti su šeima – pats didžiausias džiaugsmas, niekur nereikėjo skubėti, jokių „appointmentų“, tačiau toks gyvenimas niekada neatstos gyvų pamokų klasėje, gyvo bendravimo, akių kontakto, kūno kalbos. Manau, ši patirtis parodė, kokie lankstūs mes galime būti ir kad mokame prisitaikyti prie bet kokių gyvenimo atvejų. Valio mums visiems!

Publikaciją parengė Vita Debesiūnaitė, IIIE kl., ir Kamilė Bakšinskaitė, IIIE kl.