2017 m. lapkričio 28 dienos šaltas ir žvarbus antradienis buvo kitokia diena nei visos. Įprastą dieną pakeitė kelionė į Palemoną ir Vilnių. Atrodo, tai paprasta ekskursija, kurią organizavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vaida Kainauskienė ir Rasa Kvirevičienė mums, abiturientams, tačiau, kaip ir kiekviena, menka ar didelė kelionė, ši taip pat paliko neužmirštamų įspūdžių.
Palemone lankiausi ne pirmą kartą, bet buvo labai smagu ten sugrįžti, pamatyti tą užburiantį kraštovaizdį, pasivaikščioti po mažytį Salomėjos Nėries namelį. Poetės biografijos klausiausi taip pat ne pirmą kartą ir ne vien dėl to, jog muziejus man jau gan pažįstamas, bet ir todėl, jog ji mano kraštietė bei išskirtinių gabumų asmenybė. Tikriausiai Salomėjos Nėries namas labiausiai sužavi ne savo eksponuojamais autentiškais rašytojos daiktais, bet savo išskirtiniu mažumu, kai einant pro duris, reikia pasilenkti, kad netyčia kakta nestukteltum į durų staktą, ir savo dideliu balkonu, iš kurio atsiveria įspūdingo grožio Kauno marių vaizdas. Taip pat buvo gera vėl išgirsti tikrąjį Salomėjos Nėries balsą, jos gražiąsias eiles. Labiausiai man įstrigo muziejaus darbuotojos žodžiai: „Jie gyveno ne tam, kad tik gyventų, jie gyveno, kad kurtų.“ Taip ji kalbėjo apie Salomėją Nėrį ir jos vyrą Bernardą Bučą, kuris buvo skulptorius ir pats suprojektavo bei pastatė namą Palemone, kur ir lankiausi. Vėliau vykome į Vilnių, kur aplankėme Vinco Mykolaičio-Putino bei Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinius muziejus. Iš pradžių ėjome apžiūrėti Putino buto. Dar kartelį susipažinau su garsaus autoriaus biografija. Kas man labiausiai įstrigo iš rašytojo biografijos detalių, tai tikriausiai tai, kad Putinas buvo daltonikas. Šis faktas man buvo visai naujas ir tarsi stiprus vėjo gūsis parbloškė mane. Tuo metu galvoje sukosi vienintelė mintis: kaip tokia talentinga asmenybė, kuri ne tik rašė, muzikavo, bet ir mylėjo meną, galėjo jį regėti dažniausiai tik juodai baltą. Putino muziejus nustebino ir tuo, kad jame galėjome pamatyti ir netgi paliesti rašytojo išlikusių autentiškų daiktų. Taip pat čia pamatėme vienintelę pasaulyje išlikusią Balio Sruogos knygą, kurios niekur kitur rasti neįmanoma. Čia truputį išgirdome ir apie patį rašytoją Balį Sruogą bei jo šeimą, kuri gyveno tame bute prieš Vincą Mykolaitį-Putiną. Dar kartą įsitikinau, kad Putinas gili asmenybė, paveikslai jo bute nuolat vaizdavo jį žvelgiantį kažkur į tolį, tarsi jis žvelgtų į save, tarsi būtų nugrimzdęs į savo vidinį dvasinį pasaulį. Vėliau nusileidome į pirmą aukštą, kur lankėmės Vinco Krėvės-Mickevičiaus bute. Čia tikriausiai patiko labiausiai, nes galėjome truputį apsipalaiduoti ir pažvelgti į rašytojo gyvenimo detales su humoru. Muziejuje dirbantis pagyvenęs vyras tikrai nestokojo gero humoro jausmo ir privertė ne kartą nusijuokti. Nors daug apie Krėvės biografiją ir neišgirdome,bet buvo įdomu sužinoti naujų, dar negirdėtų faktų bei išklausyti tvirtos muziejaus darbuotojo nuomonės. Dažnai nukrypdamas nuo temos jis sugebėjo įrodyti, kad Krėvė yra nepaprastas rašytojas ir kad mes, lietuviai, per mažai žavimės savo talentingais tautiečiais, o per daug svetimšaliais. Nuolat kartodamas: „Jūs tą privalote žinoti“, „Tuo jūs turite domėtis“ muziejaus darbuotojas privertė susimąstyti, kad, galbūt, tikrai per mažai domimės labai svarbiais dalykais. Kiekvienas aplankytas muziejus buvo savotiškas, tačiau paliko teigiamą įspūdį. Vaikščiodama po muziejaus kambarius nuolat galvojau, juk kažkada šitomis grindimis vaikščiojo garsūs, be galo talentingi, protingi, inteligentiški žmonės. Dabar aš turiu galimybę bent truputį pajusti tą gyvenimą, kurį prieš tiek daug metų gyveno tie nepaprasti kūrėjai. Taip pat buvo gera klausytis muziejaus darbuotojų, kurie tokie atsidavę savo darbui, kurie, atrodo, žino net menkiausią detalę apie rašytojų gyvenimus, jų aplinką ir kūrybą. Kelionę papildė ir puiki kompanija bei laisvas laikas, kurio metu pirmą kartą paragavau meksikietiško maisto. Tačiau nei didelis prekybos centras ar maistas negali užgožti kultūros, tos kultūrinės patirties, kurią išsinešėme iš aplankytų muziejų. Gaila, kad gyvename laikais, kur reta tokių iškilių žmonių kaip poetė Salomėja Nėris, rašytojai Vincas Mykolaitis-Putinas ir Vincas Krėvė-Mickevičius. Krėvės bute ant sienos kabo užrašas: „Neužmiršome, bet jau kelios kartos lietuvaičių užaugo be Krėvės“, turbūt užmiršti ir neįmanoma, galime tik žavėtis nuostabiais kūrėjų darbais, nelengvais, bet ryžtingais jų gyvenimais.
Emilija Endrikytė, IV E kl.
