Kiekvieną dieną mes praeiname pro begalę žmonių, į kuriuos dažniausiai neatkreipiame net menkiausio dėmesio. Atrodo, visi veidai, figūros vienodos, tik kartais pasitaiko ryškesnių dėmelių. O kodėl taip darome? Atsakymas paprastas – nes kuo gi dėmesį gali patraukti paprastas žmogus?
Ir taip prasilenkdami su tais „paprastais“ žmonėmis nesusimąstome, kad galbūt praeiname pro išties dėmesio vertą, didį ir ypatingą žmogų.
Kviečiame susipažinti su augančia mūsų gimnazijos žvaigžde – IIA klasės mokine Milda Penkaityte, kuri pasižymi neeiliniu talentu dailės srityje.
Menas Mildą lydi jau nuo pat pirmųjų gyvenimo metų:
„Piešti mėgau nuo pat mažumės. Darželyje patikdavo spalvinti įvairius paveikslėlius, piešti su dažais. Mano piešiniai nelabai skyrėsi nuo kitų, nors tėvai pasakojo, kad darželio auklėtoja apie mano nuspalvintą ar nupieštą ridiką sakė „nors atsikąsk“. Bet „tokio įvykio“ niekas labai nesureikšmino, nors, žinoma, tėvams buvo malonu tai išgirsti.“
Tačiau mergina prisipažįsta, jog anksčiau piešimas jai nebuvo toks malonus užsiėmimas:
„Žinoma, baigusi darželį ar pradinę mokyklą, dailės aš neapleidau, bet ir nepiešiau savo malonumui. Su mamos pagalba piešdavome atvirukus, nedidelius darbelius giminaičiams įvairiomis progomis. Tai daryti man nelabai patiko, bet džiaugiuosi, kad mano mama turėjo valios mane įtikinti šio užsiėmimo nepaleisti. Kai paaugau, jau nebepiešiau atvirukų, nebuvo ir kam dovanoti, nes visi giminaičiai jų turėjo jau ne po vieną. Taip pat pritrūkdavo idėjų, nes tai nebuvo mano mylimiausias pomėgis. Piešiau tik dailės pamokoms mokykloje arba kai neturėdavau kuo užsiimti.“
Milda į dailę rimčiau pradėjo žiūrėti viso labo prieš 3-4 metus, kai parduotuvėje pamatė aliejinius dažus:
„Ilgai nesvarsčiau ir nusipirkau tuos dažus, o kitą vakarą jau norėjau juos išbandyti. Namiškiai galvojo, kad aš kaip įprastai einu piešti, taip ką nors „paterlioti“. Aš pati nemaniau, kad man gali pavykti ką nors iš tiesų nupiešti. Bet vis dėlto pasiėmiau paprastą baltą lapą ir dažus. Lengva nebuvo, nes aliejiniai dažai, pasirodo, su paprastu vandeniu nenusiplauna. Tačiau aš nenuleidau rankų – ilgai užtrukau, bet piešinį baigiau. Tada atrodė, kad jis gavosi tikrai geras, nustebinti buvo ir mano tėvai.
Dabar jis neatrodo man toks gražus ir pavykęs, bet vis dėlto tai pirmas „rimtas“ piešinys, po kurio tęsėsi ir kiti darbai ant drobės, medinių lentelių ir visokių įvairių paviršių. Tai ir galėčiau pavadinti tikros dailės pradžia, kai nebuvau verčiama daryti tai, kas man nepatinka. Tik vėliau supratau, kad aš vėl piešiu atvirukus, kuriuos darydavome su mama. Taip dailė tapo tuo pomėgiu, kurio nenoriu prarasti.“Milda mėgsta piešti įvairiausiomis temomis, tačiau jai artimiausia – gamta:
„Temą dažniausiai nulemia nuotaika arba diena. Jei yra saulėta diena, tikriausiai rinksiuosi šviesias, šiltas spalvas, jei diena pilka, šalta, tada bus ir šaltesni, tamsesni atspalviai.
Dažniausiai mano piešiniuose vaizduojama gamta, nes ji supa mus kasdien. Ji niekada nebūna tokia pati, turi savitą nuotaiką, todėl jai skiriu daugiausiai dėmesio. Taip pat mano piešiniuose ryškūs ir metų laikai, dažnai vaizduojamas miškas arba vienas medis, dangus, mėgstu įterpti kokį nors gyvūną, žmogaus sukurtą objektą.
Galbūt kažkas juose įžvelgtų ir ilgesį, džiaugsmą, liūdesį. Bet kokiu atveju, pagrindinė tema yra gyvybė, tik kiek skirtingai perteikiama.“
Kūryba – sunkus ir daug darbo, kantrybės reikalaujantis dalykas. Be motyvacijos, įkvėpimo beveik neįmanoma kažko padaryti net ir stropiausiam žmogui. Milda įkvėpimo semiasi iš savo aplinkos ir žmonių, teigiamų emocijų:
„Dažnai kurti įkvepia supanti aplinka. Nors kartais ir pati nežinau, iš kur ateina įkvėpimas. Jeigu atsiranda noras piešti ar tapyti, negaliu sėdėti sudėjus rankų. Bet jeigu noro ar įkvėpimo nėra, tai nelabai pavyksta ką padaryti. Kūrybai reikia susikaupimo, ypač kantrybės, nes man kūryba nėra labai lengvas ir trumpas procesas. Pabaigusi didesnį darbą, kartais pavargstu ir fiziškai, ir morališkai, bet žinau, kad sunkus darbas nenueina veltui.
Kai gali suteikti džiaugsmo, praskaidrinti sau ir kitiems niūrią dieną, pavyksta atrasti įkvėpimo ir motyvacijos kurti. Galbūt šį piešinį vėliau kam nors padovanosiu ir taip pradžiuginsiu ar nustebinsiu kitą žmogų. Ne tik tas žmogus, bet ir aš tapsiu laimingesnė, ir tuomet vėl norėsiu ką nors nutapyti.
Tam reikalingas ir aplinkinių, artimųjų palaikymas, nes jeigu niekam nepatiktų tai, ką aš darau, vargu ar norėčiau toliau kurti. Nebent sau, kai niekas nemato. Bet piešiu tai, kas artima ir realu, kad būtų malonu pasižiūrėti ir suprasti ne tik man, bet ir kitiems. Taigi, motyvacijos atrasti nėra labai sunku, bet įkvėpimo kartais reikia ir palaukti.“
Vis tik Milda yra ir stropi mokinė, šiuo metu besimokanti II-oje gimnazijos klasėje, dėl to ji turi skirti ir pakankamai laiko mokslams. Toli gražu ne kiekvienas gali mokėti susitvarkyti savo laiką taip, kad liktų jo ir saviems pomėgiams:
„Dažniausiai piešiu laisvalaikiu, jei tik jo atsiranda, nes mokslams ir dalyvavimui mokyklos veiklose skiriu daugiau laiko. Gaila, bet daile, kaip ir kitais mokomaisiais dalykais, domiuosi beveik tiek pat, nors norėtųsi šioje srityje labiau praplėsti savo žinias. Tačiau džiaugiuosi, kad dailė lydi mane bent iš praktinės pusės, t.y. piešimas ir tapyba, o laikui bėgant galbūt atsiras daugiau laiko pasidomėti daile ir iš teorinės pusės.
Iš esmės su daile ar kūryba susiduriu beveik kiekvieną dieną. Net besimokant tos pačios matematikos, istorijos, lietuvių kalbos reikia ir dailės žinių. Ir dailei bei kūrybai reikia šių dalykų.“
Mergina mūsų mokyklos vardą garsina savo be galo gražiais ir žavingais piešiniais. Tačiau prie to labai prisideda ir gimnazijos dailės mokytoja Reda Viktažentienė:
„Tiesą sakant, vargu ar dalyvaučiau konkursuose, jeigu manęs dalyvauti neskatintų dailės mokytoja Reda. Ji man pasiūlo konkursus, kurie galėtų sudominti mane, o aš neatsisakau, nes mėgstu išbandyti save įvairiose srityse, ypač tose, kurios man yra artimesnės.
Nedalyvaučiau ne todėl, kad man neįdomu, bet kad pati nesiryžčiau tokiam iššūkiui, žinant, jog prieš akis daugybė kitų veiklų. Pritrūktų ir pasitikėjimo savimi. Bet tikriausiai mokytoja man nesiūlytų ir neskatintų dalyvauti konkurse, jeigu man visai nesisektų dailėje. Mokytoja Reda „užveda mane ant kelio“, padeda įsigilinti į temą, pataisyti klaidas ir pristatyti darbą vertinimui. Manau, be jos man nepavyktų pasiekti tokių gerų rezultatų konkursuose ir tinkamai pasiruošti artėjantiems. Todėl esu jai labai dėkinga. Galbūt kada nors ir aš pati atrasiu kokį nors konkursą, kuriame norėčiau ir galėčiau sudalyvauti. Tačiau be mokytojos patarimo ir pagalbos vis tiek būtų sudėtinga gerai pasiruošti.“
Vienas iš paskutiniųjų konkursų, kuriame dalyvavo Milda ir laimėjo I vietą – Vilkaviškio vyskupijos Katechetikos ir Parapinės katechezės centrų rengiamas Kalėdinio atviruko konkursas, skirtas Jėzaus gimimo iškilmei paminėti:
„Kalėdinio atviruko konkurse nusprendžiau dalyvauti, nes niekada neteko piešti ar tapyti religine tematika. Iš pradžių išgirdusi, kad tai kalėdinis atvirukas, pagalvojau apie žiemą, eglutę ar lemputes, net neatrodė, kad gali kilti sunkumų. Bet, paskaičiusi atviruko nuostatus, supratau, kad atviruke turėtų būti pavaizduota ne eglutė, bet Jėzaus gimimas. Tada prasidėjo ilgoki svarstymai, kaip įdomiau perteikti tokią temą, nes formatas nedidelis, todėl atrodė, kad bent mintis turėtų būti kiek kitokia, kažkuo ypatinga. Bet galiausiai nusprendžiau pasirinkti visiems žinomą variantą. Juk Jėzaus gimimo nepakeisi. Jis gimė ėdžiose, mažame tvartelyje, šalia jo – Marija ir Juozapas, danguje – pati ryškiausia Betliejaus žvaigždė, kuri atvedė pas Jėzų tris karalius su dovanomis. Visa tai ir pavaizdavau savo atviruke, savaip perteikdama, bet nepakeisdama Kalėdų esmės. Atrodo, viskas aišku ir paprasta, bet kiek daug gali tilpti į tokį nedidelį atviruką. Juk kartais užtenka ir labai mažų, paprastų dalykų, kurie sukurtų didelį ir ypatingą stebuklą.
Kalėdinio atviruko kūrimo procesas nukėlė mane į ateitį, nes jį dariau spalio – lapkričio mėnesiais, o Kalėdos dar buvo pakankamai toli. Tuomet galėjau pamąstyti apie artėjančias šventes, todėl atvirukas sukėlė teigiamas emocijas, šiltus ir malonius jausmus, linksmus prisiminimus. Nors ilgai neprisiruošiau jo pradėti, bet, kai prisėdau daryti, laikas praėjo labai greitai.“
Konkursas, kuriame šiuo metu dalyvauja Milda – „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“, kurį rengia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Milda prisipažįsta, kad be gamtos jai artimos kūrybos temos yra ir rimtos, realios, skausmingos temos iš Lietuvos istorijos:
„Šis konkursas vis dar vyksta, nes darbus galima pateikti iki kovo mėnesio, todėl piešinys vis dar procese. Tokias temas, kaip holokaustas ar tremtis, žmonėms, kurie niekada su tuo nesusidūrė, nėra lengva perteikti, dėl to be istorijos žinių čia neapsieinama. Nesakau, kad būtina skaityti visą Lietuvos istoriją, kad žinotum, ką daryti toliau, tačiau verta perskaityti nors trumpą straipsnį šia tema, kad dar labiau pagilintum supratimą. Kartais net ir nuotraukų užtenka, kurios sužadintų vaizduotę.
Sunku pasakyti, kas konkrečiai bus jame, bet norėčiau, kad piešinyje pasimatytų senojo Vilkaviškio fragmentas, galbūt žmonių siluetai, Dovydo žvaigždė. Žinoma, toks planas gali ir pasikeisti. Svarbiausia, kad pavyktų atskleisti ne tik mano įsivaizdavimus, bet ir to laikmečio nuotaikas, svarbiausias detales.
Ruošiantis konkursui, žinoma, pirmiausia kyla ne itin malonios ir pozityvios mintys, nes tai žiaurūs, skausmingi Lietuvai įvykiai. Galvodama, ką nupiešti, turiu įsigilinti į pačią temą, todėl neišvengiamai apima ir liūdesys, ir širdgėla. Tačiau tokie jausmai padeda perteikti pagrindinę mintį, suteikia prasmės piešiniui. Vėliau stengiuosi galvoti ir apie tai, kas suteiktų piešiniui šviesos ir vilties, praskaidrintų niūrias mintis. „Kaip mes gyventume, jeigu tų laikų žmonės nebūtų pasiaukoję? Galbūt tokia šalis kaip Lietuva dabar neegzistuotų, o laisve net nekvepėtų?“ Panašūs klausimai ir mintys iškyla „audžiant“ piešinį.“
Menas Mildai, tai ne vien mėgstamas užsiėmimas ar laiko praleidimas. Merginai dailė yra pabėgimas nuo kartais nuobodžios ar tamsios kasdienybės, stiprybės ir tobulėjimo šaltinis:
„Galiu užsiimti tuo, kas man niekada neatsibosta. Nežinau, ar tai gali atsibosti, nes dažniausiai nepiešiu kiekvieną kartą to paties, o jeigu piešiu, niekada nepavyksta atkartoti lygiai taip pat. Tačiau dailė suteikia galimybę kurti, padaryti ką nors naujo ir savito, ir taip geriau pažinti save, patikrinti savo kantrybę, valią.
Manau, kad dailė duoda daugiau pasitikėjimo savimi, suteikia jėgų nepasiduoti, jeigu kas nors ir nepavyksta, motyvacijos daryti tai, kas galbūt nėra labai malonu ir artima, bet reikalinga, bei įžvelgti daugiau pozityvumo. Kodėl man tai suteikia, sunku pasakyti, bet ką nors nupiešusi ar nutapiusi, jaučiuosi kitaip, galbūt dalele laimingesnė.
Svarbu ir naudinga, kad menas lavina fantaziją bei mąstymą. Nebūtina piešti vien tik realius dalykus, sutinkamus ir matomus kasdienybėje, visada galima sugalvoti daugybę savų veikėjų kitokioje aplinkoje, kurti dar nematytą ir negirdėtą istoriją, kurią galima papasakoti be žodžių. Tam reikalingas tik baltas popieriaus lapas, pieštukas ar dažai…
Nors vis dar neatradau, koks dalykas man iš tiesų yra pats artimiausias ir maloniausias, bet kad ir kuo pasirinkčiau būti gyvenime, manau, kad dailė išliks, jeigu ne kaip pagrindinė mano atliekama veikla ar profesija, tai bent kaip neatsiejama mano gyvenimo dalis.“
Milda – unikalią ir žavingą asmenybę turintis įvairiapusis žmogus, kurio darbai žavi kiekvieną. Jie ne tik gražiai nupiešti, nutapyti, bet ir pripildyti nenusakomo nuoširdumo ir meilės. Mildos kūriniuose galime pamatyti ir jos asmenybę, brandų protą ir pasaulio suvokimą.
Apie gimnazijos mokinę labai šiltai atsiliepia ir mokyklos bendruomenės nariai:
„Labai džiaugiuosi, kad Mildutė mokosi pas mane. Jau praeitų metų rugsėjo mėnesį pastebėjau, kad ji yra be galo gabi mokinė. Milda labai nuoširdi, kūrybinga, pareiginga, žingeidi, moka dirbti tiek grupėje, tiek individualiai. Man labai smagu su ja bendrauti, nes viena kitą suprantame iš pusės žodžio. Teorinę medžiagą labai greitai pritaiko praktikoje, noriai dalyvauja įvairiuose konkursuose bei olimpiadose. Labai džiaugiuosi, kad tiek rajone, tiek apskrityje, tiek respublikoje jos darbai užima aukščiausias vietas. Milda yra pavyzdys, kaip, suderinus darbą ir talentą galima, pasiekti puikius rezultatus. Linkiu ir toliau mus džiuginti savo kūrybiniais darbais ir taip pasaulį daryti gražesnį ir geresnį. Ačiū tau…” (Dailės mokytoja Reda Viktažentienė)
„Milda yra labai sąžininga, atsakinga ir darbšti mokinė. Jai puikiai sekasi ne tik mokslas, bet ir menai. Retas, kuris turi tiek talentų ir visada nueina gerais keliais. Palinkėčiau Mildai ir toliau siekti aukščiausių rezultatų ir niekuomet nepasiduoti!“ (Viltė Kryžiūtė, IIA kl.)
„Kiekvieną kartą, kai man prireikia kokio nors patarimo meno srityje, kreipiuosi į Mildą. Ji puikiai moka suderinti spalvas ir sujungia viską į darnią harmoniją. Šį žmogų pažįstu jau daugybę metų ir ji vis nenustoja mane stebinti. Jos nutapyti piešiniai visada leidžia pajusti tam tikrą emociją ir atspindi tam tikrą nuotaiką. Milda turi ne tik ypatingą talentą piešti – ji yra ir puiki draugė. Rūpestinga, atsakinga, padedanti – taip aš galėčiau apibūdinti Mildą. Mildai norėčiau palinkėti ir toliau į viską žvelgti kūrybiškai bei džiuginti aplinkinius savo darbais.“ (Asmera Bulonaitė, IIA kl.)
Eglė Adomavičiūtė ir Viktorija Klimaitė, IIIE kl. gimnazistės
