Kai žvelgiant į paveikslą išnyksta potėpiai ir matai vaizdą, galbūt ryškesnį nei realus mūsų pasaulis. Kai skaitant tekstą, išnyksta žodžiai, ir pajunti savuosius ir kito žmogaus būties pavidalus… Kai klausydamas melodijos negalvoji apie natas. Tiesiog girdi.
Mortos Inkrataitės eilėraščiai jau irgi tokie. Ne tik tekstai, ne tik žodžiai. Bet koks protingas kalbėjimas apie juos pasidaro banalokas. Geriausia – tiesiog skaityti.
